standartai

Kodėl mes visada norim atitikti kažkieno, kažkada sukurtus standartus? Kodėl aš noriu? Kodėl sakau, jog į normalų date‘ą galėčiau nueiti tik tada, kai būsiu numetusi dvidešimt kilogramų? Ok, būdama ligoninėje numečiau dešimt. Ar kas nors pasikeitė? Visiškai ne. Matau save lygiai tokią pačią, su tais pačiais trūkumais, minusais, pertekliais. Ir, jei netyčia numesiu tuo likusius dešimt – niekas nepasikeis. Aš tai pradedu suprasti. 

Ok, tarkim aš tada nueinu į tą pasimatymą(nors to tikrai nebūtų, nes tikrai, esmė visiškai ne kilogramuose). Ar aš norėčiau pradėti santykius, bendrauti su tokiu žmogumi, kuris yra su manimi tik todėl, kad esu lieknesnė, nei buvau anksčiau? Tik dėl to kaip atrodau. Kuris man sako komplimentus, jog atrodau gražiai ir daugiau nieko. Viskas dėl dvim kilų. Va, kiek jie gali pakeisti. Iliuzija – teisinanti ir guodžianti mane jau daug metų.

Ir apskritai, kodėl visą laiką aš koncentruojuosi, į tai jog AŠ turiu atitikti kažkieno standartus? Gal tegu, kas nors bando atitikti mano? Gal aš nenoriu bendrauti su aukštesniais, ar žemesniais, arba tik su tais kurie turi gražią barzdą? Bet ar aš pati norėčiau tik tokių dalykų žmoguje? Barzdos, tam tikro ūgio, gražių akių ir t.t. Ne. Aš noriu tikrumo, nuoširdumo ir begalės kitų dalykų. Ir, jei rasčiau tokį žmogų ir jis būtų žemas, be barzdos – man būtų nusispjaut. Nes tokie dalykai nublanksta, jie tik kvaili išoriniai standartai. Ar aš norėčiau grožėtis žmogumi visą gyvenimą, tačiau neturėti apie ką kalbėti, nesijuokti, nežiūrėti filmo – tiesiog būti/gyventi gražioje atvirutėje? Ne. Nereikia idealumo, tobulumo, nei mano, nei kažkieno kito sukurtų standartų. Visi mes pamirštam savo kurtus standartus, planus, svajonių jaunikius – sutikę TĄ žmogų. 

Tai va. Teoriškai aš viską suprantu – viskas logiška ir suprantama. Tačiau kaip perprogramuoti savo smegenis? Kaip paversti teoriją – praktika?

Tikriausiai, reikia persilaužti. Tikriausiai užtektų vieno karto, kad padaryčiau lūžį, įgaučiau drąsos, pasitikėjimo savimi, meilės sau. Ir visko, ko man trūksta. Pirmas kartas. Visada, norim to ar ne, pat sunkiausias. Mes jį taip sureikšminame, o vėliau sekantys kartai eina ,,tarsi iš pypkės‘‘, ar ne? Skamba visai nesudėtingai. Bet tai yra sunku. 

Bet aš tikiu savimi, kad kažkada man pavyks – aš nesigėdysiu savęs. Mylėsiu kiekvieną kvadratinį centimetrą savo kūno. Nes mūsų kūnai yra dovanos, kurias mes taip nuvertinam. Tai pradėkim:

•   Myliu savo kojas! Jos gal ir nėra tokios lieknos, bet ganėtinai raumeningos. Jų dėka – užlipau į Vezuvijų, nubėgau daugiau nei tris šimtus kilometrų per sezoną, aplankiau daugybę nuostabių vietų, kasdien vaikščiojau ir vaikščioju nuo dešimt iki keturiasdešimt tūkstančių žingsnių per dieną.
•    Myliu savo rankas! Nors jos gal ir turi neištreniruotą  ,,atsisveikinimo raumenį‘‘, tačiau jos man leidžia rašyti kiekvieną, atsisveikinti ar pasisveikinti mojuojant, net šiek tiek kalbėti(gestų k.), stipriai apkabinti, nusišluostyti ašaras, susišukuoti plaukus, apsirengti, ir pasemti šaukštą mėgstamos moliūgų sriubos!

Ką dar myliu? Myliu visa save, nes man mano kūnas netrukdo mylėti gyvenimo, netrukdo siekti svajonių ir tikslų. Jis mane gelbėja. O jei kažkam jis nepatinka/trukdo? Tai yra jų problemos ir apskritai aš nesu daiktas, kuris turi visiems patikt. Man to nereikia. Mano kūnas. MANO. 

Tik kodėl aš tai – taip dažnai pamirštu? 

Bet tikiu jau greitai. Greitai aš nebepamiršiu.

Izabelė