pyktis

Negalima kaltinti nieko dėl savo būsenos – reikia prisiimti atsakomybę. Apie tai, jog pradėjau medikamentinį gydymą mano tėvai sužinojo tik po dviejų savaičių. Daug. Tikrai nemažai. Kodėl? Tuoj pasistengsiu paaiškinti.

Mylėti. Toks paprastas žodis. Tikriausiai talpinantis milijonus apibrėžimų. Aš nežinau nei vieno, kuris tiksliai ją apibūdintų. Niekas nežino.

Kalbėdama apie žinojimą, turiu omeny tą pojūtį. Mylėti sako paprasta ir kai myli, tai nekyla klausimas – ar aš myliu? Sako tu tik jauti, jauti ir žinai. Bet aš nežinau, ką reiškia mylėti, aš dvejoju. Kas tai - jausmas, ar pojūtis? Dažnai galvoju, kodėl taip yra. Kodėl man sunku kalbėti apie meilę, ištarti žodį ,,meilė‘‘.

Mama, tėti, kodėl neišmokėt manęs mylėti? Kodėl mūsų šeimoje žodis ,,myliu‘‘ visada buvo tabu. Kodėl vienintelės meilės išraiškos tebuvo klausimai – kaip sekėsi mokykloje, ar nesergi? Kodėl niekada nepasiteiravot, kaip aš jaučiuosi, ar pritampu mokykloje. Kodėl tiesiog neapkabinot. Be priežasties ar su. Kai man to reikėjo ir kai ne.

O dabar man apkabinti žmogų tikriausiai yra pats didžiausias diskomfortas. Kiekvieno žmogaus prisilietimas nukrato tarsi elektros šokas. Jaučiuosi nenormali, kitokia. Tas artumas, kurio nepatyriau šeimoje – man neleidžia kalbant žiūrėti žmogui į akis. Tada – būtent tada jaučiuosi tokia pažeidžiama. Bijau, jog žmogus supras, kad aš esu aš. Esu kitokia. Esu nepakankama.

Aš nekaltinu savo tėvų, kartais jaučiu pyktį. (Bet kaip ir kitų emocijų – jo nerodau, todėl ir rašau čia.) Kodėl nebuvo galima labiau supažindinti su jausmais, jų reiškimu. Suteikti pradžiamokslį - kaip išgyvent, išreikšti emocijas - tiek teigimas, tiek neigiamas.  kodėl dabar negaliu be ašarų ir neapsakomo nerimo kalbėti apie savo jausmus, apie tai kaip jaučiuosi. Aš pykstu. Aš jaučiuosi nebeverta pajusti meilės, artumo jausmo, nes aš jo nejutau jau tiek metų. Iš tiesų, nelabai žinau, kas tai yra. Slepiuosi savo kiaute ir , atrodo, jau net nebenoriu nieko pajusti.

O gal noriu? Taip, kartais norisi, kad mane kas nors taip stipriai apkabintų ir niekada nebepaleistų. Bet vis bandau grąžinti save į realybę. Taip nebus. Aš neturėjau pagrindų, pamatų – o jausmus be jų statyti yra labai sunku. Aš negaliu prisileisti žmogaus, negaliu leisti jam mane pažinti. Bet kodėl kartais jaučiu tokį didelį poreikį, jog žmonės pamatytų tikrąją mane - pamatytų, jog aš ne tik išorė – aš turiu viduje tiek daug. Tiek daug minčių, aš tiek daug galiu papasakoti, tiek galiu kalbėti apie istoriją, politiką, ekonomiką, o svarbiausia pasaulio interpretacijas. Galėčiau. Aš turiu viduje tiek daug. Bet laikau. Nepaleidžiu. Nenoriu, kad kas nors pažinęs mane, supras, kad aš esu daugiau nei ,,viršelis‘‘, sugadins tai, privers mane jaustis dar blogiau, įskaudins. Paliks man negyjančias žaizdas, kurių ir taip turiu apsčiai.

Tad, kodėl, mama ir tėti, man neparodėt, kad yra meilė? Nebūtinai man. Kodėl jos nerodėt to vienas kitam. Kodėl būdama mažametė pabusdavau nuo rytinių jūsų barnių. Kodėl jūs tam tikra prasme atėmėte iš manęs meilę? Suprantu, kad jūsų tėvai tikriausiai taip pat elgėsi su jumis, bet tai pykčio nemažina.

Ir dabar aš čia,. Mano ,,talpa‘‘ užsipildžiusi tiek daug neišreikštų, užslėptų, užgniaužtų jausmų. Ir ji pradeda sproginėti, kaip ir rašiau anksčiau. Taip jau atsitinka – anksčiau ar vėliau. Tik nežinau ar pavyks surinkti sprogimo likučius ir mane pačią. Ar suklijuosiu? Ne. bet....gal. kaip nors. LAIKYSIUOSI.