viltis

Mano mėgstamiausio filmo – mėgstamiausi žodžiai. Įkvepiantys. Motyvuojantys. Guodžiantys. Apkabinantys. Hope is a good thing. Maybe the best of things. And no good thing ever dies.

Aš labai stengiuosi kasdien nepamiršti šių žodžių, o kitaip neprarasti vilties. Viskas įmanoma. Jei to nori, ir dėl to kovoji. Tik, kodėl taip dažnai aš tai pamirštu? Kodėl neprisimenu tais sunkiais vakarais, kai trūksta oro ir jo nesinori. Kai, rodos, pagaliau šiek tiek pasipildę ašarų liaukos, vėl išsenka. Vėl lieka tuščios.

Tokiais vakarais, kai atrodo viskas baigta, pasiduosiu, pavargau kovoti, pavargau gyventi. Išeinu vaikščioti. Vaikštau ratais, mažomis gatvelėmis, kartais nueinu iki bažnyčios, kartais iki tilto, man patinka stebėti tą nesibaigiantį eismą, šviesas, grūstis. Iš tikrųjų šiuo metu ganėtinai dažnai pasvarstau, gal vertėtų apsilankyti bažnyčioj. Dėl ten kartais atrandamos ramybės. Galbūt valanda praleista tylint ir klausant kažkieno žodžių – man praverstų. Gal išgirsčiau save. Savo tylųjį aš, kurį tiek metų buvau užgožusi. Būtent tos bažnyčios nuotrauką ir prisegu, tąnakt ji atrodė gan kraupiai, dangus buvo keistas. Jis lyg norėjo man kažką pasakyti, tačiau aš tik pasigarsinau ausinukus ir nuleidau akis žemyn.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog man padėti gali – tik kuo daugiau veiklos, ir kuo daugiau bendravimo. Tačiau nėra taip paprasta. Ypač su antru dalyku. Toks jausmas, jog šiuo metu praradau visus draugus. Nors ir ne tiek daug jų ir beturėjau. Tiesiog kartais taip trūksta žmogaus su kuriuo galėtumėm sužaisti paprastą stalo žaidimą ar kažką panašaus. Man tokie dalykai padėtų. Tikriausiai per daug atstūmiau žmonės.

Iš tikrųjų kartais jaučiuosi ego centriška ir savanaudiška. Tikriausiai, tokia ir esu. Viskas sukasi apie mane. Tiesiog man taip blogai, jog, grįžus namo gaunu pernelyg daug dėmesio. Valgyk, šypsokis, ar tau viskas gerai. Daugiau nieko negirdžiu. Nenoriu kalbėti apie save, bet viskas sukasi aplink mane. Ir vis tiek aš jaučiuosi vieniša. Man nereikia dėmesio dėl to, kaip jaučiuosi. Man tiesiog reikia bendravimo, paprasto, lyg man viskas būtų gerai.

Tada pagalvoju, o ar aš pasidomiu žmonėmis? Dabartinėje savo situacijoje visada koncentruojuosi į savo jausmus/emocijas ir išgyvenimus. Pamirštu kitus žmones. Man visi aplink atrodo laimingi ir sveiki. Tik aš viena kenčiu. Visi gali šypsotis, o man niekaip nepavyksta. Tada tikrai sakau sau - ,,sustok, ne viskas sukasi apie tave‘‘. Tačiau vis tiek. Susitikus su žmogumi aš negaliu normaliai bendrauti, aš nesijaučiu sveika tam. Nesijaučiu pasiruošus.

Kažkoks minčių kratinys tikriausiai, bet. Nežinau. Aš noriu žmonių, man jų reikia. Tačiau kita vertus, kartais norisi rėkti, jog visi nuo manęs atstotų su tais klausimais. Man viskas gerai. Tai kas, kad rėkiu, mirštu viduje. Leiskit nors akimirką man pabūti sveika! Pamiršti apie savo diagnozę, pamiršti, jog su manim kažkas ne taip. Pamiršti, jog aš ,,sugadinta‘‘, kitokia.

Ir grįžtant prie citatos. Aš noriu neprarasti vilties. Bet tai yra beproto sunku. Kartais per sunku. Viskas pasidaro juoda ir, atrodo, jog niekada nepašviesės. Neprasisklaidys kaip ir tos nakties debesys. Niekada niekas nepasikeis. Trys neiginiai vienam sakiny. Sakyčiau – neblogai. Kažin ką pasakytų mano lietuvių kalbos mokytoja.

Kaip keista, jog man tai visiškai nerūpi.

Bet viltis iš tikrųjų pats geriausias dalykas. Taip norėčiau, jog ji nepaliktų manęs. Apkabintų sunkiais vakarais ir sakytų ,,viskas kažkada bus gerai‘‘. Aš tikiu, kad gali būti gerai. Bet šiuo metu, rodos, prireiktų stebuklo, jog kažkas pasikeistų. Atrodo, neįmanoma.

Bet aš viliuosi. Viskas bus.

Izabelė