be instrukcijos

Tapau laisva. Gavau sparnus, tai yra – laisvę, galimybę rinktis, tenkinti ir kurti savo lūkesčius. Dabar stengiuosi išbraukti iš savo žodyno tokius žodžius kaip PRIVALAU, TURIU, REIKIA, KITAIP NEGALIU. Noriu, kad būtų kuo daugiau būtų GALIU ir Noriu. Cha prieš rašydama šį sakinį pati save pagavau norint rašyti turiu. Tarp šių žodžių labai daug koreliacijos, kaip , pavyzdžiui, norai visada priklausys nuo galimybių ir pan. net nesvarbu.

Ką man daryti su tais sparnais? Aš juos gavau be menkiausios instrukcijos. Jokio vadovėlio, jokio lankstinuko. Aš nieko nežinau, nesu jų bandžiusi naudoti. Gal tiesiog išskleisiu ir lėksiu į nežinią? Ne. reikia plano. Protas diktuoja kažkokį abstraktų žemėlapį, kuriame nematau nei savęs, nei sparnų naudojimo. Tai gal man jų nereikia? Gal padariau klaidą juos ,,įsigydama‘‘?

Aš bijau. O kas jei aš nepasieksiu užsibrėžto tikslo? Arba išvis nesugalvosiu, ko noriu. O jei pamesiu kryptį ir atsidursiu ten, kur neplanavau? Arba sustingsiu pamačiusi pirmąją kliūtį? Sustingsiu ir nebeplasnosiu. Nukrisiu... ir daugiau nebepakilsiu. Pasiduosiu. O jei pusiaukelėj suprasiu, kad ne tą kryptį pasirinkau? Ar man užteks jėgų apsisukti atgal? O jei pasijausiu dar vienišesnė, nes skrendu viena į ten , kur niekas manęs  nelaukia. O kas jei....

Tiek daug abejonių. Tiek daug JEI. Bet aš įsigijau sparnus. Todėl turiu, NE – galiu ir noriu jais naudotis, nenoriu, kad jie dulkėtų palėpėj man plūduriuojant realiam gyvenime. Aš noriu gyventi, aš noriu skraidyti. Noriu kurti save ir savo gyvenimą. Skraidydama savo sparnais.

Išskrisiu, rizikuosiu. Mokysiuosi iš savo klaidų. Mesiu ir vėl imsiuosi. Gyvensiu taip, kaip turėjau seniai gyventi. Žinot kaip? SAVAIP.

Niekas negali, neprivalo, neturi teisės mano kelio nukreipti kažkuria linkme. Aš esu tas žmogus, kuris renkasi kryptį. Renkasi palydovus. Renkasi gyvenimą. Savą. Tokį, koks man atrodo įdomus ir priimtinas.

Ir mano klaidos ir mano atsakomybė bus MANO. Aš būsiu savo likimo kalvio padėjėja. Nes, aš tikiu likimu. Jis mums atsiunčia žmones, kuria mums tikras situacijas, netikėtus susitikimus. Bet aš jam padėsiu. Suteikdama daugiau šansų jam veikti. Nes šiuo metu aš jį taip užgožusi, kad jis lyg narvelyje, kaip ir aš pati. Neveikia. Bet iš tiesų likimas tikriausiai ir atsiuntė man šį išbandymą. Argi ne? Jo dėka supratau, kad laikas KEISTI ir KEISTIS. Supratau, jog darau kažką ne taip. Gal ir šiek tiek pavėluotai, bet jis man padovanojo supratimo dovaną. Galimybę apversti viską aukštyn kojom. Ir galbūt kažkada kad ir nedrąsiai aš galėsiu ištarti AŠ ESU LAIMINGA.

Nors ir dabar retkarčiais - ypač vaikščiojant vakarais, kai nuostabiai sninga – aš tyliai sušnabždu tai sau.