nesibaigiantis ratas

Šiandien pirmą kartą savo gyvenime bėgau paplūdimiu. Nežinau kodėl, bet rodos visas pasaulis priešinosi mano sprendimui užsimauti bėgimo batelius. Buvo pirma dieną kuomet dieną išėjus pasivaikščioti rankos, rodos, sustingo į trapų ledą. Vėjas stiprėjo, ne tik pūsdamas iš galvos neigiamas mintis, bet ir priversdamas virpėti kiekvieną kūno kvadratinį centimetrą.

Aš bijojau. Bijojau, kad po mėnesio pertraukos bus sunku. Bijojau, kad bėgant smėliu labai greitai pavargsiu ir pasiduosiu, be tų norimų penkių ,,kilų‘‘(km). Bet aš apsimoviau sportinius batelius ir pradėjau bėgti. Iš karto pradėjau justi savo dešinį kelį, bet greitai sutelkiau mintis į manęs laukiančią jūrą. Ir bėgau. Nesustojau. Kojos smigo į smėlį. Aš rėkiau, dainavau. Mėgavausi tikru kontaktu su jūra. Buvome tik dviese, kitiems tikriausiai buvo per sunku priimti ją tokią. Bet aš nebijojau netobulos jūros. Man nerūpėjo, jog ji šiandien bangavo kitaip nei saulėtomis dienomis. Aš ją priėmiau tokią, kokia ji yra, ir ji būdama savimi, man buvo nuostabiausias dalykas.

Penki kilometrai ištirpo. Grįžau bėgdama pušynu ir kuo giliau kvėpuodama gaiviu, druskos prisotintu oru. Tikriausiai visi žinot, kad tas jūros ir pušyno kvapas yra stebuklingas, ir, jog jo su niekuo nesumaišytum. Nežinau... aš mielai pirkčiau jūros kvapo kvepalus.

Ir kai sustojau laikrodžiui supypsėjus penkis kilometrus – sutrikau. Kodėl aš gebu priimti jūrą, tokią, kokia ji yra. Kodėl man tai padaryti yra taip lengva su jūra, bet niekaip nepavyksta su savimi. Kodėl aš pažiūrėjus į veidrodį dažnai pasišlykščiu. Kodėl man taip sunku atrasti tikrą ir artimą ryšį su savo kūnu. Kodėl man nepavyksta jo mylėti? Tokio, koks yra.

Man taip pasidaro nesmagu, kai suprantu, jog net ir bėgimas, man labiau yra priemonė kovoti su savo kūnu, nei atsipalaidavimas. Nors bėgant aš tikrai jaučiuosi nuostabiai, pabėgiojus gaunu begalę gerų emocijų, išbėgioju pyktį ir visą kitą gyvenimo vėmalą. Man tikrai be galo patinka bėgioti. Bet aš noriu būti visiškai atvira ir nuoširdi - aš nebėgiočiau, jei negalvočiau, jog tai gali nors truputėlį pakeisti mano kūną. Aš galėčiau meluoti, jog bėgioju tik dėl gerų emocijų. Bet nenoriu. Tik ne čia.

Ir kodėl. Kada į mano galvą atėjo mintis, kad kažkas su mano kūnu ne taip? Ir vėlgi, aš taip norėčiau pameluoti sau, jog tokios mintys atsirado tik mokykloje sulaukus patyčių. Bet čia ir yra skaudžiausia. Tikriausiai aš pagalvojau, jog kažkas ne taip sulaukus nekaltos replikos iš savo artimiausio, ar bent tokiu turėjusio būti, žmogaus – mamos. Aš negaliu tiksliai pasakyti, kokia buvo pati pirma frazė – galbūt paskatinimas mažiau valgyti, galbūt pasiūlymas įtraukti pilvą, bet ta frazė buvo pradžia. Pradžia nuolatinio kovojimo su savimi.

Nevalgysiu po šešių. Nevalgysiu miltinių produktų. Nevalgysiu saldumynų. Išvemsiu. Jokio glitimo. Mėnesis be cukraus. Savaitė be maisto ir vandens. Savaitė, kai tu vaikštai tik dėl to, kad tau lašina lašelinę su skysčiais. Savaitė, kai rodos nualpsi po kiekvieno žingsnio. Savaitė kai tau pirmą kartą stato lašelinę į plaštakos venas, nes kitur jų niekur nebesimato. Kas dar? Kas toliau? Kur riba?

Aš neskaičiuoju, bet berods jau keturi metai, kai esu vegetarė. Dabar aš taip maitinuosi dėl etinių, ekologinių, moralinių priežasčių. Bet man taip gėda pripažinti, jog viskas prasidėjo nuo to – jog aš pagalvojau, jog atsisakius mėsos, pavyks numesti svorio. Čia tikriausiai yra pirmas kartas, kai aš tai pripažįstu garsiau nei savo galvoje.

Treniruotės. Sekinančios. Tikriausiai, kažkas esate girdėję apie ,,Insanity‘‘ programą. Aš su ja kankinausi pusantro mėnesio. Tik vieną dieną per savaitę buvo galimą ilsėtis, visas kitas dienas – nežmoniško intensyvumo kardio treniruotės. Rezultatai matėsi, jie buvo čia ir dabar. Bet man buvo taip sunku. Kartais galvodavau, jog mano širdis sustos. Kad mano galva plyš. Ir vis tiek. Kankinausi.

Dėl ko? Dėl tos suknistos ir niekaip nepasiekiamos tobulybės. Tas visas kūno kultas, kuris mane ir daugelį kitų yra taip giliai įtraukęs į nesustojantį ratą. Kaip jį sustabdyt?

Tobulybė yra liga. Taip dainuoja ir Beyonce (Pretty Hurts).

Izabelė