kodėl

Gal, kas nors galėtumėt išduoti paslaptį, kaip patikrinti žmogų? Nežinomybė, apgaubia kiekvieną kartą sutikus ,,naują‘‘ žmogų. Gal kada nors koks nors mokslininkas išras skenavimo aparatą(ir tikrai gaus Nobelio premiją), į kurį patalpinę žmogų – žinosim viską. Na, gal visko ir nereikia žinoti, man užtektų vieno - tiesiog , ar galiu juo pasitikėti ar ne. Tiek daug kartų (o gal progų?) praleidžiu vien dėl to, kad negaliu būti atvira su žmogumi, kuriuo bendrauju. Nors tikriausiai aš siaubingai klystu taip besielgdama.

Aš negebu būti atvira, nes man atvirumas lygu pažeidžiamumas(galbūt jau minėjau kažkada) – ir bijau būti dar labiau pažeidžiama, bijau likti įskaudinta.

Aš be abejonės suprantu, jog taip uždarau save į patogų burbulą, kuriame jau nenoriu būti, užteko.. Atvirumas ir nuoširdumas koreliuojasi tarpusavyje, turiu omeny persipina. Bent man. Aš esu nuoširdi - aš sugebu nuoširdžiai užsisklęsti nuo kitų, kartai nuo visuomenės, o kartais, galbūt, nuo pačios savęs? Ką aš noriu pasakyti, kad yra įmanoma būti nuoširdžiam, bet ne atviram. Tiesiog bus daug tylos ir kalbų apie orą.

Bet priešingai tu niekada negali būti atviras, tačiau nenuoširdus. Bent aš. Ir vėl aš. Pavyzdžiui, aš gebu būti atvira ir nuoširdi su keliais internetiniais ir ,,laiškiniais‘‘ draugais, su žmonėmis, kuriais leidome laiką ligoninėje. Ne visada, bet gebu. Nežinau gal iš jų pusės kažką pajaučiu, kas man leidžia praskleisti savo sielos užuolaidas. Tiesiog. Visiškai svetimam žmogui, su kuriuo susipažinome ,,negyvai‘‘ aš galėčiau papasakoti visą savo gyvenimo istoriją. Taip pat tam, kas serga ta pačia liga. Pasakymas, kad sergu D, tampa vos ne norma (iš tikrųjų taip ir turėtų būti, nes mums taip trūksta supratimo, kad tai yra liga, kaip ir pneumonija, tik kitaip veikianti žmogų). Svarbiausia nematyti akių, arba žinoti, jog žmogus išgyvena tą patį.
Keista. Labai. Taip aš funkcionuoju. Aišku norėčiau pasikeisti. Bet dabar yra taip. Keistumas sako gerai, juk nesi ,,pilka masė‘‘. Šis posakis man visada atrodė kvailas. Mes visi turim spalvas, savo emocijas. Mes visi savaip spalvoti. 

Tai vis dėl to, ar verta pasitikėti žmonėmis? Man atrodo, jog mes negalime kaupti savyje visko, todėl ir ieškom (kartais patys to nesuprasdami) žmonių, kuriais galėtume pasitikėti ir išlieti viską, ką kaupiam. Man vienas žmogus sakė, jog NIEKADA. NIEKADA. Nereikia galvoti, jog mes tuos žmonės apkraunama. Reikia suprasti, jog kiekvienam žmogui visada bus svarbiausios jo problemos, jo gyvenimas. Jam tai bus numeris vienas. Todėl mes galim pasakoti, tuo atveju, jei matome, kad žmogus nori mus išklausyti. O aš visada saugojau žmones. Pasirodo neapsaugosim tokiu būdu. Kiekvienas galim pabūti tuo klausytuoju ir tokį rasti ir negalvoti, kad suteikiam kažkokią įsivaizduojamą naštą.

Kita vertus , gal aš atradau alternatyvą? Puikią alternatyvą – išsipasakoti svetimiems žmonėm, kuriuos matau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Ir žinoma kiekvienam iš jūsų. Labai svarbu, jog jūsų taip pat  neturi apkrauti mano tekstai - mano virtualus dienoraštis. Nes mes visi ir taip apsikrovę savomis naštomis, bet visada turime savyje vietos išklausymui. Galbūt, mano atvirumas jus gąsdina, manot, jog aš nevykėlė arba kitaip negatyviai galvojate apie mane. Bet šis dienoraštis skirtas labiau man. Aš taip pradedu mokytis būti atvira. Pirmiausia su Jumis. Nors geriau pagalvojus su SAVIMI.
Tikriausiai toks ir tikslas. Na, dar, galbūt, kad sutikę, pastebėję žmogų, pagalvotume, kad kiekvienas iš mūsų nešiojamės savas didesnes ir mažesnes istorijas. Tiek daug išgyvename ir mes pilni, užpildyti ir mums visiems reikia išsikraut. Ir naudotis vienam kitu apsikeičiant tuo mano vadinamu ,,atvirumu lygu nuoširdumu‘‘. Tikru ir neapsimestiniu. Aš čia esu tokia. Su Jumis. Ačiū, kad išklausot. Aš irgi esu pasiryžus Jus išklausyti.