bėgiai

Aš taip seniai norėjau kažką parašyti. Turėjau ir laiko ir vietos. Tačiau nežinojau, ką. Nors gyvenime vyko daug dalykų – negalėjau išskirti nei vieno. Neradau minties, kuri mane užkabintų ir įkvėptų rašyti. Nes man taip dažniausiai ir būna, kartais užtenką perskaityti žodį, mintį, išgirsti garsą, pajusti kažką stipraus. Ir mintys liejasi.

Dabar rašau sėdėdama traukinyje. Nežinau, žvilgtelėjau į bėgius, besisukančias ir nerandančias, kur nusileisti, snaiges ir išsitraukiau sąsiuvinį ir plunksnakotį, kuriuos visada nešiojuosi su savimi. Gaila tačiau pasirodo kapsulė buvo pasibaigus, tad teko išsitraukti paprastą tušinuką. Tikriausiai keista skaityti apie tai kuo ir ant ko rašau, nes jūs matote tik virtualias raides, skiemenis, žodžius, sakinius, pastraipas, tekstus. Galbūt net logiškai galvojote, jog aš rašau tiesiai į virtualų pasaulį – tai ne, man patinka ,,old school‘‘ rašymas, kartais net ant servetėlės – kad mintis nepabėgtų.

Aš vis dar skęstu savo būsenoje. Kartai net nepradėjus temti – apsivelku pižamą ir guliu. Kartais tyloje ir tamsoje, kartais su melancholiška muzika bei girliandos, žvakių šviesomis. Aš daugelio dalykų nesuprantu savyje. Bet suprantu, jog laukiu neįmanomo – žmogaus, kuris ištiestų man ranką, aš norėčiau į ją įsikabinti ir jis mane ištrauktų iš duobės, kurioje dabar esu. Žinau tai naivu, nes tai AŠ turiu kovoti ir bandyti lipti. Tačiau tai yra labai sunku daryti vienam. Nors kaip vienas žmogus pasakė – aš pati apsistatau sienom. Žinau tai ir nieko negaliu pakeisti. Ir tai yra labai skaudu. 

Aš norėčiau, kad būtų kitaip, norėčiau būti atvira pasauliui, žmonėms. Norėčiau galėti ir mokėti įsileisti žmones, kad ir nedaugelį, tarp tu tvirtų sienų. Aš atstumiu visus, nesirenku – šeimos narius, draugus, pažįstamus. Aš nenoriu, kad jie mane matytų tokią – pažeidžiamą, nenoriu, kad jie gailėtųsi manęs. Nenoriu. Ir tai mane taip graužia iš vidaus. Tai mano problemos, o aš taip norėčiau, kad kažkas padėtų jas nešti. Pasidalinti krūvį nors šiek tiek.

Kartais sakau, jog man nereiktų vaistų. Galbūt net pasveikčiau(jei tai apskritai įmanoma), jei tik turėčiau žmogų, kuris kiekvieną dieną mane apkabintų, kuris nenorėtų manęs paleisti. į kurį galėčiau atsiremti, nors šiek tiek. Ir taip pat apkabinti. Į kurio petį atsirėmus galėčiau užmigti. Kuris mane apkabintų, tais baisiais ilgais vakarais. 

O grįžtant į realybę – vieną penktadienio vakarą nustebinau pati save. Vienas vaikinas, su kuriuo bendravau virtualiai pora dienų(!!!), tačiau atvirai, kaip ir visada, tiesiog parašė ..po velnių gal ir per anksti, bet imk mano ranką‘‘. Šio teksto dalimi jūs iš viso nepatikėsit. Bet mes susitikom tą vakarą. Taip ta pati aš, kuri atstumia visus žmones. Net tuos, su kuriais virtualiai bendrauja daugiau nei du mėnesius. Ir ką? Vakaras buvo nuostabus. Nuotaika ta dieną pasiekusi atrodo dugną, pakilo į normalų lygmenį jaučiausi žmogumi, normaliu žmogumi, aišku dar jo paruošta nuostabi kava prisidėjo. Labai bijojau, kad po to vakaro bus kaip visada. Grįžimas į realybę – kritimas atrodo į dar didesnę duobę – vienatvę, savigraužą, ir taip toliau.

Tačiau šį kartą taip nėra. Prisimenu tą vakarą ir nusišypsau. Išgirstu tą vakarą klausytą muziką – nusišypsau. Užuodžiu kavą – nusišypsau. Nežinau, kodėl šį kartą viskas kitaip. Nežinau. Nežinau, ar dar susitiksime kada, nežinau, ar to noriu. Tačiau vėlgi ši nežinomybė man nesukelia baimių ar kitų neigiamų emocijų. Tik gera žinoti, kad kažkas gali nutikti, arba ne. 

Traukinys tai pagreitėja, tai sulėtėja. Kaip ir mūsų gyvenimas. Tiesa man tuos sulėtėjimus, labai sunku išverti, ir dabar perkeldama šį įrašą į virtualią erdvę esu tame ,,sulėtėjime‘‘. Man neužtenka jėgų paimti knygos į rankas. Ir nežinau, kodėl. Man nepavyksta valgyti normaliai. Dažnas dienas prabadauju. Bet nuo to jaučiuosi geriau. Žinau, kad tai yra blogai. Bet aš laukiu žmogaus, kuris sugriaus mano sienas. Laukiu neįmanomo. Klaidžiodama vakarais mažomis, tamsiomis gatvelėmis, žiūrėdama į dangų ir ieškodama atsakymų į begalę klausimų. 

Izabelė