kitų ar mano

Atrodo, jog mes gimėme žinodami, ką darome, ką jaučiame. Savaip, tačiau interpretuodavome kiekvieną savo emociją. Dauguma augome apsupti ramybės, tarsi burbule.

Tačiau staiga, prabėgus tam tikram laikui kažkas nutrūksta – mes prarandam save.

Visi žinome, kad negalima apgaudinėti žmonių. O save? Kiek kartų, o tiksliau kaip dažnai, kiek ilgai mes tai darome? Dažniausiai kitų – tėvų, draugų, visuomenės, tariamų autoritetų – pastūmėti.

,,Man patiks‘‘. Pabandyk ir patiks. Nesvarbu, kad praėjusius penkis kartus, kai ragavai braškių – nepatiko, na bet gal šįsyk patiks? Pabandyk dar ir gausis. Gal. Nors praėjusius tris kartus, kai bandei iš tamprių pasigaminti ,,kietą‘‘ palaidinę gavosi tik tympos su skyle užpakaly. Vis tiek bandyk. Na dar kartą, ir gal turėsi įprotį pasideginti vasarą ir visai nesvarbu, kad tau bloga nuo saulės ir pikta dėl, tavo akimis, betikslio gulėjimo. Ne, bet pabandyk Juk taip daro JIS, JI, netgi JIE. Na, nejaugi viena liksi šią vasarą balta, viena neparagausi šviežių braškių, nebūsi atradusi savo hobio, ar šiaip liksi pasimetusi ir dvejojanti. Nejaugi TU MESI, nes tau nepatiko, nes tai ne tau, nes tai tau neskirta, per didelė įtampa, stresas ir šiaip neturi pašaukimo.

Aš bandžiau save įkalbėti, kad viskas, ar bent dalelytė visko man patinka ir viską pavyks išmokti, kad ir per prievartą. Spaudžiau save į nuolatinį diskomfortą, kol pavargau ir galų gale praradau save, nebesupratau, ko aš noriu, apie ką galvoju, svajoju, ir apskritai, kas esu. Nes viskas susimaišė su kitų patarimais, raginimais. Iš pradžių apsimečiau, kad viskas yra gerai ir bus gerai.

Bet staiga kažkas pasikeitė. Nebegalėjau susikaupti. Neradau tikslo pakilti iš lovos. Nemačiau savo ateities. Giliai širdyje supratau, kad kažkas ne taip, bet aš netgi neturėjau noro pati save apsaugoti, aš neturėjau žmonių, kurie pamatytų, kad su manimi kažkas ne taip, aš bijojau net ištarti žodį iš ,,D‘‘ raidės. Negalėjau su jais būti atvira. Apskritai vengiau kontakto su žmonėmis. Taip stengiausi ne tik apsaugoti kitus, bet ir save. Nenorėjau likti įskaudinta, nenorėjau prarasti, nenorėjau pasidaryti pažeidžiama - suteikdama galimybė tam tikram žmogui pažinti save. Negalėjau pasitikėti.

Bet dabar aš spjaunu į viską. Spjaunu į kitų primestas taisykles. Aš stabdau tai, kas mane kankino ilgą laiką. Spjaunu į kitų man primestus lūkesčius.

Aš noriu pradėti gyventi. Nes iki dabar, nežinau, kas dėjosi mano gyvenime, pamečiau save. Žinau, kad panirsiu į nežinomybę, lauks nauji išbandymai, bet bent žinosiu, jog tai buvo MANO  pasirinkimas. Kad aš gyvenu SAVO gyvenimą.

Noriu pagaliau išmokti priimti sprendimus, būti savarankiška, nors šiek tiek valdyti savo gyvenimą – jį kurti.

Žinau tai nėra paprasta. Mano mintys, psichika, net fizinis kūnas, ašaros visomis jėgomis tam priešinsis. Sakys NE. Nesuklys, gailėsiesi.

Bet aš noriu. Man to reikia. Išmokti. Gyventi. Savo dabartinės būsenos nebus lengva atsikratyti, galbūt net nepavyks. Bet aš ŽINAU, kad įmanoma išmokti su ja gyventi. Galima viską, jeigu to nori pats ir sugebi SPJAUTI taip stipriai ir galingai į kitų norus ir lūkesčius.

Mano naujų metų pažadas stengtis, gyventi SAVO lūkesčiais, o ne kitų. O tavo? Aš jau pradėjau nuo septynių auskarų, apie kuriuos labai ilgai svajojau.Pradėk ir Tu!

Izabelė