praeitis/dabartis

Trečią kartą susitikus su kitu gydytoju - aš ir jis priėjome bendrą sprendimą, kad tikrai laikas gultis į ligoninę. Jaučiau baimę. Bet geriau nesiplėsiu. 

Žinot kartais gyvenime gauni užduotis. Tokias, kurios priverčia atsukti laiką atgal ir jį sumaišyti su dabartimi. Sukurti tarsi iliuziją, kuri tikrai turi realų poveikį. Rezidentas klausinėdamas manęs apie mano vaikystę privertė prisiminti vieną kaimynų berniuką, kuris kelis kartus mane įskaudino. Stipriai. Ir fiziškai ir emociškai. Užduotis buvo susitikti tą berniuką dabar ateityje ir savotiškai jį įskaudinti.

Todėl dalinuosi. 

,,Matau tave. Atpažįstu iš eisenos. Praėjo daug metų - tavo konstitucija pasikeitusi – dabar atrodai dar tvirtesnis, dar platesnių pečių. Todėl šiek tiek susigūžtu. Jaučiu, jog saugumo jausmas išgaruoja su paskutiniais vakarykštės liūties padariniais vos tik išvydus tave.

Aš labai gerai prisimenu Tave – tavo žvilgsnį, tavo žodžius, pašaipų juoką ir nutaikytą į mane lazdą. Aš net pamenu, kurį šoną nubrozdino ta skriejanti lazda. Nors tiesą pasakius, tiksliai negaliu teigti – sudilgčioja abu. Vis dar stebėdama tave iš nugaros, drebėjau iš baimės pamatyti Tavo akis. Tas akis, kurios žiūrėdamos į mane – kitą žmogų – nematė, jog man skauda.

Aš klupteliu ir Tu atsisuki. Taip, tos pačios manęs nemačiusios akys, nemačiusios, koks aš esu žmogus. Kad aš esu daugiau nei mano storas kūnas, pūsti žandai, kreivos kojos, akiniai. AŠ ESU DAUGIAU. Ir su tuo daugiau su mintimis, su savo valia aš sušunku ,,Ei!’’

Matau, kad prisimeni mane. Nežinau, ar pameni, kaip elgeisi su manimi, bet aš suspaudžiu kumščius, rodos, iki kreidos baltumo ir trenkiu tau į krūtinę. Smūgis nestiprus, bet jame telpa viskas: mano ašaros, liūdesys, abejonės, kompleksai, nemeilė ir neapykanta sau, nepasitikėjimas. Tu pasimeti, bet aišku, atgal netrenki.

Aš nusiraminu. Aš tai padariau, Tomai. Tai nebuvo noras atkeršyti. Atsiprašau už šį smūgį. Tačiau tikriausiai tau neliks nei žymelės, o man susiklijuos viena iš daugelio. Bent to tikiuosi.

Aš būsiu kitokia, Tomai. Man pavyko išlieti tavo dėka sukauptą(padovanotą?) emocijų puokštę. Ją sudraskyti.

Tai pirmas žingsnis siekiant išpūsti mintis iš mano galvos. Tas blogąsias, kurios užklumpa netikėtai – ne tik naktimis ar vėlais vakarais. Jos užklumpa kiekvieną akimirką, kai pritrūksta jėgų laikytis. Kurias norėdama to, ar ne – jaučiu alsuojant į petį – budint ir laukiant, kol nebepajėgsiu laikytis, kol nebepajėgsiu nuo jų atsiriboti. Kuriuos stengsiuosi pamiešti besijuokdama, linksmiindama(si).

Žinau, kad lengvai neištrūksiu iš šių grotų, jos dar ilgai neleis man laisvai judėti. Bet gal jos dings. Toli susimaišys su dulkėmis. Pasiklys ligoninės koridoriuose. Įsipainios ligų istorijose. Ir negrįš. Neras kelio. Kada nors. Kažkada. 

Dėl šito smūgio.''

P.S. tai tebuvo terapinio pobūdžio teksto kūrimas, problemų smurtu nesprendžiu, bet mintis išsilaisvinti padeda.

Izabelė