slenkstis

Galėčiau apsimesti kvaila ir klausti, kodėl būtent dabar tarp Kalėdų ir Naujųjų metų – yra toks metas , kai esi linkęs dar  labiau mąstyti apie savo gyvenimą. Apie tas dienas, kurių nemažai -  virš trijų šimtų. Juk ir taip aišku - mes esame ant Naujųjų metų slenksčio!

Kas pasikeitė per metus? Ar numečiau pakankamai svorio? Ar susiradau gyvenimo partnerį? Ar daug keliavau? Ar susiradau naujų draugų? Ar pradėjau dirbti mėgstamą darbą?

Apkrauname savo daugeliu klausimų, dažniausiai tokiais  - į kuriuos atsakymo neturim, ar net nenorim kalbėti ta tema. Nes ne(iš)pildom - nenuverčiam kalnų, kuriuos sukuriam, o jei dar pabandome per vieną vakarą surašyti, ką nuveikėme per metus, išvis galime palūžti. Nes nerasim, ką parašyti. Kodėl? Nes mes neatsimenam. Mums reikėtų(privalėtume!) žymėti kiekvieną kartą, kai kas nors svarbaus, kitokio nutinka mūsų gyvenime: ar kai mes kažką neįprasto padarom , o, galbūt, paprasto, bet be galo nuoširdaus? Kai sutinkame svetimą žmogų ir jis tampa mūsų draugu? Mes taip koncentruojamės į didelius dalykus - tik į tokius, kuriuos galbūt visą gyvenimą atsimintumėme. O smulkmenos lieka nuošaly.

Aš šiuo metu stengiuosi, kuo mažiau galvoti apie besibaigiančius metus. Baisu juose pasiklysti it vėl grimzti. Aš bandau šviesiomis akimis ir atvira širdimi laukti naujų metų, kurie tikiuosi bus bent šiek tiek geresni nei praėjusieji. Na... trupučiu. Nekeliu sau jokių iššūkių, užduočių, neprisižadu kažką nuveikti, tiesiog atvira žengiu į naujus metus.

Tačiau rašydama šį, atrodo, ganėtinai pozityvų(lyginant su kitais) tekstą – mano širdis virpa. Aš esu viena. Fiziškai. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog, nors visą laiką tikindavau save, kad man fizinis kontaktas, t.y. apsikabinimai yra visiškai nepriimtini, vis labiau noriu atrasti tą žmogų, kuris pajustų, kada man jo reikia ir apkabintų, taip pat apkabintų, kai - ir, atrodo, nenorėčiau to. Kuris norėtų mane apkabinti. Kuriam reikėtų manęs, o man reikėtų jo. Su kuriuo galėčiau visą vakarą dėlioti trijų tūkstančių detalių dėlionę, su kuriuo galėtume skaityti knygas retkarčiais žvilgtelėdami vienas į kitą, su kuriuo galėtumėme žaisti įvairius stalo žaidimus, į kurio akis išdrįsčiau ir nebijočiau žiūrėti. Ir skęsčiau jose ir savo jausmuose, kuriuo pasitikėčiau. Su kuriuo galėčiau BŪTI. AŠ.

Tokie dalykai neplanuojami. Tokį žmogų arba sutinki savo gyvenime, arba ne. Bet aš labai džiaugiuosi už visus radusius, tai yra nuostabu. Vis dėl to žmogui reikia žmogaus. Aš labai ilgai bandžiau save įtikinėti/nuteikinėti, kad viskas bus ,,ok‘‘ vienai. Eisiu viena į spektaklius, miuziklus, kino teatrus, gersiu kavą, ilgai vaikščiosiu  – taip, aš darau tai, bet tik todėl, kad nenoriu, kad mane toks dalykas, kaip vienatvė, ribotų nuo mėgstamų veiklų.

 

Aš linkiu sau ir Jums.- ramių naujų metų. Be nereikalingų paieškų. Nes viskas bus, nesvarbu gerai ar blogai, bet bus. Dažnai tai nuo mūsų nepriklauso. Ką aš žinau, gal žmogus su kuriuo prasilenkiau gatvėj ir buvo tas vienintelis sielos draugas, ir daugiau jo nepamatysiu? Gal netyčia nespėjau pagal nustatytą terminą nusiųsti CV į savo svajonių darbovietę? Gal kažką mečiau iš savo gyvenimo, nežinodoma, kad darau klaidą?

Gal mažiau tų GAL? Tiesiog atverkim širdis naujiems metams.

Izabelė