slenkstis

Galėčiau apsimesti kvaila ir klausti, kodėl būtent dabar tarp Kalėdų ir Naujųjų metų – yra toks metas , kai esi linkęs dar  labiau mąstyti apie savo gyvenimą. Apie tas dienas, kurių nemažai -  virš trijų šimtų. Juk ir taip aišku - mes esame ant Naujųjų metų slenksčio!

Kas pasikeitė per metus? Ar numečiau pakankamai svorio? Ar susiradau gyvenimo partnerį? Ar daug keliavau? Ar susiradau naujų draugų? Ar pradėjau dirbti mėgstamą darbą?

Apkrauname savo daugeliu klausimų, dažniausiai tokiais  - į kuriuos atsakymo neturim, ar net nenorim kalbėti ta tema. Nes ne(iš)pildom - nenuverčiam kalnų, kuriuos sukuriam, o jei dar pabandome per vieną vakarą surašyti, ką nuveikėme per metus, išvis galime palūžti. Nes nerasim, ką parašyti. Kodėl? Nes mes neatsimenam. Mums reikėtų(privalėtume!) žymėti kiekvieną kartą, kai kas nors svarbaus, kitokio nutinka mūsų gyvenime: ar kai mes kažką neįprasto padarom , o, galbūt, paprasto, bet be galo nuoširdaus? Kai sutinkame svetimą žmogų ir jis tampa mūsų draugu? Mes taip koncentruojamės į didelius dalykus - tik į tokius, kuriuos galbūt visą gyvenimą atsimintumėme. O smulkmenos lieka nuošaly.

Aš šiuo metu stengiuosi, kuo mažiau galvoti apie besibaigiančius metus. Baisu juose pasiklysti it vėl grimzti. Aš bandau šviesiomis akimis ir atvira širdimi laukti naujų metų, kurie tikiuosi bus bent šiek tiek geresni nei praėjusieji. Na... trupučiu. Nekeliu sau jokių iššūkių, užduočių, neprisižadu kažką nuveikti, tiesiog atvira žengiu į naujus metus.

Tačiau rašydama šį, atrodo, ganėtinai pozityvų(lyginant su kitais) tekstą – mano širdis virpa. Aš esu viena. Fiziškai. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog, nors visą laiką tikindavau save, kad man fizinis kontaktas, t.y. apsikabinimai yra visiškai nepriimtini, vis labiau noriu atrasti tą žmogų, kuris pajustų, kada man jo reikia ir apkabintų, taip pat apkabintų, kai - ir, atrodo, nenorėčiau to. Kuris norėtų mane apkabinti. Kuriam reikėtų manęs, o man reikėtų jo. Su kuriuo galėčiau visą vakarą dėlioti trijų tūkstančių detalių dėlionę, su kuriuo galėtume skaityti knygas retkarčiais žvilgtelėdami vienas į kitą, su kuriuo galėtumėme žaisti įvairius stalo žaidimus, į kurio akis išdrįsčiau ir nebijočiau žiūrėti. Ir skęsčiau jose ir savo jausmuose, kuriuo pasitikėčiau. Su kuriuo galėčiau BŪTI. AŠ.

Tokie dalykai neplanuojami. Tokį žmogų arba sutinki savo gyvenime, arba ne. Bet aš labai džiaugiuosi už visus radusius, tai yra nuostabu. Vis dėl to žmogui reikia žmogaus. Aš labai ilgai bandžiau save įtikinėti/nuteikinėti, kad viskas bus ,,ok‘‘ vienai. Eisiu viena į spektaklius, miuziklus, kino teatrus, gersiu kavą, ilgai vaikščiosiu  – taip, aš darau tai, bet tik todėl, kad nenoriu, kad mane toks dalykas, kaip vienatvė, ribotų nuo mėgstamų veiklų.

 

Aš linkiu sau ir Jums.- ramių naujų metų. Be nereikalingų paieškų. Nes viskas bus, nesvarbu gerai ar blogai, bet bus. Dažnai tai nuo mūsų nepriklauso. Ką aš žinau, gal žmogus su kuriuo prasilenkiau gatvėj ir buvo tas vienintelis sielos draugas, ir daugiau jo nepamatysiu? Gal netyčia nespėjau pagal nustatytą terminą nusiųsti CV į savo svajonių darbovietę? Gal kažką mečiau iš savo gyvenimo, nežinodoma, kad darau klaidą?

Gal mažiau tų GAL? Tiesiog atverkim širdis naujiems metams.

Izabelė

kitų ar mano

Atrodo, jog mes gimėme žinodami, ką darome, ką jaučiame. Savaip, tačiau interpretuodavome kiekvieną savo emociją. Dauguma augome apsupti ramybės, tarsi burbule.

Tačiau staiga, prabėgus tam tikram laikui kažkas nutrūksta – mes prarandam save.

Visi žinome, kad negalima apgaudinėti žmonių. O save? Kiek kartų, o tiksliau kaip dažnai, kiek ilgai mes tai darome? Dažniausiai kitų – tėvų, draugų, visuomenės, tariamų autoritetų – pastūmėti.

,,Man patiks‘‘. Pabandyk ir patiks. Nesvarbu, kad praėjusius penkis kartus, kai ragavai braškių – nepatiko, na bet gal šįsyk patiks? Pabandyk dar ir gausis. Gal. Nors praėjusius tris kartus, kai bandei iš tamprių pasigaminti ,,kietą‘‘ palaidinę gavosi tik tympos su skyle užpakaly. Vis tiek bandyk. Na dar kartą, ir gal turėsi įprotį pasideginti vasarą ir visai nesvarbu, kad tau bloga nuo saulės ir pikta dėl, tavo akimis, betikslio gulėjimo. Ne, bet pabandyk Juk taip daro JIS, JI, netgi JIE. Na, nejaugi viena liksi šią vasarą balta, viena neparagausi šviežių braškių, nebūsi atradusi savo hobio, ar šiaip liksi pasimetusi ir dvejojanti. Nejaugi TU MESI, nes tau nepatiko, nes tai ne tau, nes tai tau neskirta, per didelė įtampa, stresas ir šiaip neturi pašaukimo.

Aš bandžiau save įkalbėti, kad viskas, ar bent dalelytė visko man patinka ir viską pavyks išmokti, kad ir per prievartą. Spaudžiau save į nuolatinį diskomfortą, kol pavargau ir galų gale praradau save, nebesupratau, ko aš noriu, apie ką galvoju, svajoju, ir apskritai, kas esu. Nes viskas susimaišė su kitų patarimais, raginimais. Iš pradžių apsimečiau, kad viskas yra gerai ir bus gerai.

Bet staiga kažkas pasikeitė. Nebegalėjau susikaupti. Neradau tikslo pakilti iš lovos. Nemačiau savo ateities. Giliai širdyje supratau, kad kažkas ne taip, bet aš netgi neturėjau noro pati save apsaugoti, aš neturėjau žmonių, kurie pamatytų, kad su manimi kažkas ne taip, aš bijojau net ištarti žodį iš ,,D‘‘ raidės. Negalėjau su jais būti atvira. Apskritai vengiau kontakto su žmonėmis. Taip stengiausi ne tik apsaugoti kitus, bet ir save. Nenorėjau likti įskaudinta, nenorėjau prarasti, nenorėjau pasidaryti pažeidžiama - suteikdama galimybė tam tikram žmogui pažinti save. Negalėjau pasitikėti.

Bet dabar aš spjaunu į viską. Spjaunu į kitų primestas taisykles. Aš stabdau tai, kas mane kankino ilgą laiką. Spjaunu į kitų man primestus lūkesčius.

Aš noriu pradėti gyventi. Nes iki dabar, nežinau, kas dėjosi mano gyvenime, pamečiau save. Žinau, kad panirsiu į nežinomybę, lauks nauji išbandymai, bet bent žinosiu, jog tai buvo MANO  pasirinkimas. Kad aš gyvenu SAVO gyvenimą.

Noriu pagaliau išmokti priimti sprendimus, būti savarankiška, nors šiek tiek valdyti savo gyvenimą – jį kurti.

Žinau tai nėra paprasta. Mano mintys, psichika, net fizinis kūnas, ašaros visomis jėgomis tam priešinsis. Sakys NE. Nesuklys, gailėsiesi.

Bet aš noriu. Man to reikia. Išmokti. Gyventi. Savo dabartinės būsenos nebus lengva atsikratyti, galbūt net nepavyks. Bet aš ŽINAU, kad įmanoma išmokti su ja gyventi. Galima viską, jeigu to nori pats ir sugebi SPJAUTI taip stipriai ir galingai į kitų norus ir lūkesčius.

Mano naujų metų pažadas stengtis, gyventi SAVO lūkesčiais, o ne kitų. O tavo? Aš jau pradėjau nuo septynių auskarų, apie kuriuos labai ilgai svajojau.Pradėk ir Tu!

Izabelė

praeitis/dabartis

Trečią kartą susitikus su kitu gydytoju - aš ir jis priėjome bendrą sprendimą, kad tikrai laikas gultis į ligoninę. Jaučiau baimę. Bet geriau nesiplėsiu. 

Žinot kartais gyvenime gauni užduotis. Tokias, kurios priverčia atsukti laiką atgal ir jį sumaišyti su dabartimi. Sukurti tarsi iliuziją, kuri tikrai turi realų poveikį. Rezidentas klausinėdamas manęs apie mano vaikystę privertė prisiminti vieną kaimynų berniuką, kuris kelis kartus mane įskaudino. Stipriai. Ir fiziškai ir emociškai. Užduotis buvo susitikti tą berniuką dabar ateityje ir savotiškai jį įskaudinti.

Todėl dalinuosi. 

,,Matau tave. Atpažįstu iš eisenos. Praėjo daug metų - tavo konstitucija pasikeitusi – dabar atrodai dar tvirtesnis, dar platesnių pečių. Todėl šiek tiek susigūžtu. Jaučiu, jog saugumo jausmas išgaruoja su paskutiniais vakarykštės liūties padariniais vos tik išvydus tave.

Aš labai gerai prisimenu Tave – tavo žvilgsnį, tavo žodžius, pašaipų juoką ir nutaikytą į mane lazdą. Aš net pamenu, kurį šoną nubrozdino ta skriejanti lazda. Nors tiesą pasakius, tiksliai negaliu teigti – sudilgčioja abu. Vis dar stebėdama tave iš nugaros, drebėjau iš baimės pamatyti Tavo akis. Tas akis, kurios žiūrėdamos į mane – kitą žmogų – nematė, jog man skauda.

Aš klupteliu ir Tu atsisuki. Taip, tos pačios manęs nemačiusios akys, nemačiusios, koks aš esu žmogus. Kad aš esu daugiau nei mano storas kūnas, pūsti žandai, kreivos kojos, akiniai. AŠ ESU DAUGIAU. Ir su tuo daugiau su mintimis, su savo valia aš sušunku ,,Ei!’’

Matau, kad prisimeni mane. Nežinau, ar pameni, kaip elgeisi su manimi, bet aš suspaudžiu kumščius, rodos, iki kreidos baltumo ir trenkiu tau į krūtinę. Smūgis nestiprus, bet jame telpa viskas: mano ašaros, liūdesys, abejonės, kompleksai, nemeilė ir neapykanta sau, nepasitikėjimas. Tu pasimeti, bet aišku, atgal netrenki.

Aš nusiraminu. Aš tai padariau, Tomai. Tai nebuvo noras atkeršyti. Atsiprašau už šį smūgį. Tačiau tikriausiai tau neliks nei žymelės, o man susiklijuos viena iš daugelio. Bent to tikiuosi.

Aš būsiu kitokia, Tomai. Man pavyko išlieti tavo dėka sukauptą(padovanotą?) emocijų puokštę. Ją sudraskyti.

Tai pirmas žingsnis siekiant išpūsti mintis iš mano galvos. Tas blogąsias, kurios užklumpa netikėtai – ne tik naktimis ar vėlais vakarais. Jos užklumpa kiekvieną akimirką, kai pritrūksta jėgų laikytis. Kurias norėdama to, ar ne – jaučiu alsuojant į petį – budint ir laukiant, kol nebepajėgsiu laikytis, kol nebepajėgsiu nuo jų atsiriboti. Kuriuos stengsiuosi pamiešti besijuokdama, linksmiindama(si).

Žinau, kad lengvai neištrūksiu iš šių grotų, jos dar ilgai neleis man laisvai judėti. Bet gal jos dings. Toli susimaišys su dulkėmis. Pasiklys ligoninės koridoriuose. Įsipainios ligų istorijose. Ir negrįš. Neras kelio. Kada nors. Kažkada. 

Dėl šito smūgio.''

P.S. tai tebuvo terapinio pobūdžio teksto kūrimas, problemų smurtu nesprendžiu, bet mintis išsilaisvinti padeda.

Izabelė