viltis

Mano mėgstamiausio filmo – mėgstamiausi žodžiai. Įkvepiantys. Motyvuojantys. Guodžiantys. Apkabinantys. Hope is a good thing. Maybe the best of things. And no good thing ever dies.

Aš labai stengiuosi kasdien nepamiršti šių žodžių, o kitaip neprarasti vilties. Viskas įmanoma. Jei to nori, ir dėl to kovoji. Tik, kodėl taip dažnai aš tai pamirštu? Kodėl neprisimenu tais sunkiais vakarais, kai trūksta oro ir jo nesinori. Kai, rodos, pagaliau šiek tiek pasipildę ašarų liaukos, vėl išsenka. Vėl lieka tuščios.

Tokiais vakarais, kai atrodo viskas baigta, pasiduosiu, pavargau kovoti, pavargau gyventi. Išeinu vaikščioti. Vaikštau ratais, mažomis gatvelėmis, kartais nueinu iki bažnyčios, kartais iki tilto, man patinka stebėti tą nesibaigiantį eismą, šviesas, grūstis. Iš tikrųjų šiuo metu ganėtinai dažnai pasvarstau, gal vertėtų apsilankyti bažnyčioj. Dėl ten kartais atrandamos ramybės. Galbūt valanda praleista tylint ir klausant kažkieno žodžių – man praverstų. Gal išgirsčiau save. Savo tylųjį aš, kurį tiek metų buvau užgožusi. Būtent tos bažnyčios nuotrauką ir prisegu, tąnakt ji atrodė gan kraupiai, dangus buvo keistas. Jis lyg norėjo man kažką pasakyti, tačiau aš tik pasigarsinau ausinukus ir nuleidau akis žemyn.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog man padėti gali – tik kuo daugiau veiklos, ir kuo daugiau bendravimo. Tačiau nėra taip paprasta. Ypač su antru dalyku. Toks jausmas, jog šiuo metu praradau visus draugus. Nors ir ne tiek daug jų ir beturėjau. Tiesiog kartais taip trūksta žmogaus su kuriuo galėtumėm sužaisti paprastą stalo žaidimą ar kažką panašaus. Man tokie dalykai padėtų. Tikriausiai per daug atstūmiau žmonės.

Iš tikrųjų kartais jaučiuosi ego centriška ir savanaudiška. Tikriausiai, tokia ir esu. Viskas sukasi apie mane. Tiesiog man taip blogai, jog, grįžus namo gaunu pernelyg daug dėmesio. Valgyk, šypsokis, ar tau viskas gerai. Daugiau nieko negirdžiu. Nenoriu kalbėti apie save, bet viskas sukasi aplink mane. Ir vis tiek aš jaučiuosi vieniša. Man nereikia dėmesio dėl to, kaip jaučiuosi. Man tiesiog reikia bendravimo, paprasto, lyg man viskas būtų gerai.

Tada pagalvoju, o ar aš pasidomiu žmonėmis? Dabartinėje savo situacijoje visada koncentruojuosi į savo jausmus/emocijas ir išgyvenimus. Pamirštu kitus žmones. Man visi aplink atrodo laimingi ir sveiki. Tik aš viena kenčiu. Visi gali šypsotis, o man niekaip nepavyksta. Tada tikrai sakau sau - ,,sustok, ne viskas sukasi apie tave‘‘. Tačiau vis tiek. Susitikus su žmogumi aš negaliu normaliai bendrauti, aš nesijaučiu sveika tam. Nesijaučiu pasiruošus.

Kažkoks minčių kratinys tikriausiai, bet. Nežinau. Aš noriu žmonių, man jų reikia. Tačiau kita vertus, kartais norisi rėkti, jog visi nuo manęs atstotų su tais klausimais. Man viskas gerai. Tai kas, kad rėkiu, mirštu viduje. Leiskit nors akimirką man pabūti sveika! Pamiršti apie savo diagnozę, pamiršti, jog su manim kažkas ne taip. Pamiršti, jog aš ,,sugadinta‘‘, kitokia.

Ir grįžtant prie citatos. Aš noriu neprarasti vilties. Bet tai yra beproto sunku. Kartais per sunku. Viskas pasidaro juoda ir, atrodo, jog niekada nepašviesės. Neprasisklaidys kaip ir tos nakties debesys. Niekada niekas nepasikeis. Trys neiginiai vienam sakiny. Sakyčiau – neblogai. Kažin ką pasakytų mano lietuvių kalbos mokytoja.

Kaip keista, jog man tai visiškai nerūpi.

Bet viltis iš tikrųjų pats geriausias dalykas. Taip norėčiau, jog ji nepaliktų manęs. Apkabintų sunkiais vakarais ir sakytų ,,viskas kažkada bus gerai‘‘. Aš tikiu, kad gali būti gerai. Bet šiuo metu, rodos, prireiktų stebuklo, jog kažkas pasikeistų. Atrodo, neįmanoma.

Bet aš viliuosi. Viskas bus.

Izabelė

bėgiai

Aš taip seniai norėjau kažką parašyti. Turėjau ir laiko ir vietos. Tačiau nežinojau, ką. Nors gyvenime vyko daug dalykų – negalėjau išskirti nei vieno. Neradau minties, kuri mane užkabintų ir įkvėptų rašyti. Nes man taip dažniausiai ir būna, kartais užtenką perskaityti žodį, mintį, išgirsti garsą, pajusti kažką stipraus. Ir mintys liejasi.

Dabar rašau sėdėdama traukinyje. Nežinau, žvilgtelėjau į bėgius, besisukančias ir nerandančias, kur nusileisti, snaiges ir išsitraukiau sąsiuvinį ir plunksnakotį, kuriuos visada nešiojuosi su savimi. Gaila tačiau pasirodo kapsulė buvo pasibaigus, tad teko išsitraukti paprastą tušinuką. Tikriausiai keista skaityti apie tai kuo ir ant ko rašau, nes jūs matote tik virtualias raides, skiemenis, žodžius, sakinius, pastraipas, tekstus. Galbūt net logiškai galvojote, jog aš rašau tiesiai į virtualų pasaulį – tai ne, man patinka ,,old school‘‘ rašymas, kartais net ant servetėlės – kad mintis nepabėgtų.

Aš vis dar skęstu savo būsenoje. Kartai net nepradėjus temti – apsivelku pižamą ir guliu. Kartais tyloje ir tamsoje, kartais su melancholiška muzika bei girliandos, žvakių šviesomis. Aš daugelio dalykų nesuprantu savyje. Bet suprantu, jog laukiu neįmanomo – žmogaus, kuris ištiestų man ranką, aš norėčiau į ją įsikabinti ir jis mane ištrauktų iš duobės, kurioje dabar esu. Žinau tai naivu, nes tai AŠ turiu kovoti ir bandyti lipti. Tačiau tai yra labai sunku daryti vienam. Nors kaip vienas žmogus pasakė – aš pati apsistatau sienom. Žinau tai ir nieko negaliu pakeisti. Ir tai yra labai skaudu. 

Aš norėčiau, kad būtų kitaip, norėčiau būti atvira pasauliui, žmonėms. Norėčiau galėti ir mokėti įsileisti žmones, kad ir nedaugelį, tarp tu tvirtų sienų. Aš atstumiu visus, nesirenku – šeimos narius, draugus, pažįstamus. Aš nenoriu, kad jie mane matytų tokią – pažeidžiamą, nenoriu, kad jie gailėtųsi manęs. Nenoriu. Ir tai mane taip graužia iš vidaus. Tai mano problemos, o aš taip norėčiau, kad kažkas padėtų jas nešti. Pasidalinti krūvį nors šiek tiek.

Kartais sakau, jog man nereiktų vaistų. Galbūt net pasveikčiau(jei tai apskritai įmanoma), jei tik turėčiau žmogų, kuris kiekvieną dieną mane apkabintų, kuris nenorėtų manęs paleisti. į kurį galėčiau atsiremti, nors šiek tiek. Ir taip pat apkabinti. Į kurio petį atsirėmus galėčiau užmigti. Kuris mane apkabintų, tais baisiais ilgais vakarais. 

O grįžtant į realybę – vieną penktadienio vakarą nustebinau pati save. Vienas vaikinas, su kuriuo bendravau virtualiai pora dienų(!!!), tačiau atvirai, kaip ir visada, tiesiog parašė ..po velnių gal ir per anksti, bet imk mano ranką‘‘. Šio teksto dalimi jūs iš viso nepatikėsit. Bet mes susitikom tą vakarą. Taip ta pati aš, kuri atstumia visus žmones. Net tuos, su kuriais virtualiai bendrauja daugiau nei du mėnesius. Ir ką? Vakaras buvo nuostabus. Nuotaika ta dieną pasiekusi atrodo dugną, pakilo į normalų lygmenį jaučiausi žmogumi, normaliu žmogumi, aišku dar jo paruošta nuostabi kava prisidėjo. Labai bijojau, kad po to vakaro bus kaip visada. Grįžimas į realybę – kritimas atrodo į dar didesnę duobę – vienatvę, savigraužą, ir taip toliau.

Tačiau šį kartą taip nėra. Prisimenu tą vakarą ir nusišypsau. Išgirstu tą vakarą klausytą muziką – nusišypsau. Užuodžiu kavą – nusišypsau. Nežinau, kodėl šį kartą viskas kitaip. Nežinau. Nežinau, ar dar susitiksime kada, nežinau, ar to noriu. Tačiau vėlgi ši nežinomybė man nesukelia baimių ar kitų neigiamų emocijų. Tik gera žinoti, kad kažkas gali nutikti, arba ne. 

Traukinys tai pagreitėja, tai sulėtėja. Kaip ir mūsų gyvenimas. Tiesa man tuos sulėtėjimus, labai sunku išverti, ir dabar perkeldama šį įrašą į virtualią erdvę esu tame ,,sulėtėjime‘‘. Man neužtenka jėgų paimti knygos į rankas. Ir nežinau, kodėl. Man nepavyksta valgyti normaliai. Dažnas dienas prabadauju. Bet nuo to jaučiuosi geriau. Žinau, kad tai yra blogai. Bet aš laukiu žmogaus, kuris sugriaus mano sienas. Laukiu neįmanomo. Klaidžiodama vakarais mažomis, tamsiomis gatvelėmis, žiūrėdama į dangų ir ieškodama atsakymų į begalę klausimų. 

Izabelė

standartai

Kodėl mes visada norim atitikti kažkieno, kažkada sukurtus standartus? Kodėl aš noriu? Kodėl sakau, jog į normalų date‘ą galėčiau nueiti tik tada, kai būsiu numetusi dvidešimt kilogramų? Ok, būdama ligoninėje numečiau dešimt. Ar kas nors pasikeitė? Visiškai ne. Matau save lygiai tokią pačią, su tais pačiais trūkumais, minusais, pertekliais. Ir, jei netyčia numesiu tuo likusius dešimt – niekas nepasikeis. Aš tai pradedu suprasti. 

Ok, tarkim aš tada nueinu į tą pasimatymą(nors to tikrai nebūtų, nes tikrai, esmė visiškai ne kilogramuose). Ar aš norėčiau pradėti santykius, bendrauti su tokiu žmogumi, kuris yra su manimi tik todėl, kad esu lieknesnė, nei buvau anksčiau? Tik dėl to kaip atrodau. Kuris man sako komplimentus, jog atrodau gražiai ir daugiau nieko. Viskas dėl dvim kilų. Va, kiek jie gali pakeisti. Iliuzija – teisinanti ir guodžianti mane jau daug metų.

Ir apskritai, kodėl visą laiką aš koncentruojuosi, į tai jog AŠ turiu atitikti kažkieno standartus? Gal tegu, kas nors bando atitikti mano? Gal aš nenoriu bendrauti su aukštesniais, ar žemesniais, arba tik su tais kurie turi gražią barzdą? Bet ar aš pati norėčiau tik tokių dalykų žmoguje? Barzdos, tam tikro ūgio, gražių akių ir t.t. Ne. Aš noriu tikrumo, nuoširdumo ir begalės kitų dalykų. Ir, jei rasčiau tokį žmogų ir jis būtų žemas, be barzdos – man būtų nusispjaut. Nes tokie dalykai nublanksta, jie tik kvaili išoriniai standartai. Ar aš norėčiau grožėtis žmogumi visą gyvenimą, tačiau neturėti apie ką kalbėti, nesijuokti, nežiūrėti filmo – tiesiog būti/gyventi gražioje atvirutėje? Ne. Nereikia idealumo, tobulumo, nei mano, nei kažkieno kito sukurtų standartų. Visi mes pamirštam savo kurtus standartus, planus, svajonių jaunikius – sutikę TĄ žmogų. 

Tai va. Teoriškai aš viską suprantu – viskas logiška ir suprantama. Tačiau kaip perprogramuoti savo smegenis? Kaip paversti teoriją – praktika?

Tikriausiai, reikia persilaužti. Tikriausiai užtektų vieno karto, kad padaryčiau lūžį, įgaučiau drąsos, pasitikėjimo savimi, meilės sau. Ir visko, ko man trūksta. Pirmas kartas. Visada, norim to ar ne, pat sunkiausias. Mes jį taip sureikšminame, o vėliau sekantys kartai eina ,,tarsi iš pypkės‘‘, ar ne? Skamba visai nesudėtingai. Bet tai yra sunku. 

Bet aš tikiu savimi, kad kažkada man pavyks – aš nesigėdysiu savęs. Mylėsiu kiekvieną kvadratinį centimetrą savo kūno. Nes mūsų kūnai yra dovanos, kurias mes taip nuvertinam. Tai pradėkim:

•   Myliu savo kojas! Jos gal ir nėra tokios lieknos, bet ganėtinai raumeningos. Jų dėka – užlipau į Vezuvijų, nubėgau daugiau nei tris šimtus kilometrų per sezoną, aplankiau daugybę nuostabių vietų, kasdien vaikščiojau ir vaikščioju nuo dešimt iki keturiasdešimt tūkstančių žingsnių per dieną.
•    Myliu savo rankas! Nors jos gal ir turi neištreniruotą  ,,atsisveikinimo raumenį‘‘, tačiau jos man leidžia rašyti kiekvieną, atsisveikinti ar pasisveikinti mojuojant, net šiek tiek kalbėti(gestų k.), stipriai apkabinti, nusišluostyti ašaras, susišukuoti plaukus, apsirengti, ir pasemti šaukštą mėgstamos moliūgų sriubos!

Ką dar myliu? Myliu visa save, nes man mano kūnas netrukdo mylėti gyvenimo, netrukdo siekti svajonių ir tikslų. Jis mane gelbėja. O jei kažkam jis nepatinka/trukdo? Tai yra jų problemos ir apskritai aš nesu daiktas, kuris turi visiems patikt. Man to nereikia. Mano kūnas. MANO. 

Tik kodėl aš tai – taip dažnai pamirštu? 

Bet tikiu jau greitai. Greitai aš nebepamiršiu.

Izabelė