Gal šis įrašas ir pasirodys pernelyg perspaustas, bet jis buvo kurtas specialiai Motery kalba projektui apie valgymo sutrikimus. Šis tekstas dalis manęs. Todėl, kažkaip intuityviai nusprendžiau juo pasidalinti pačiu pirmu.
Man jau virš 20 metų. Tačiau vis dar negaliu praeiti pro žmones nenuleidusi akių. Negaliu praeiti pro grupelę stovinčių žmonių, negalvodama apie tai, ką jie galvoja, ar bent aš taip įsivaizduoju, apie mano išvaizdą – apie tai kokia aš bjauri, visada įsitempiu bijodama sulaukti nors menkiausio žodžio.
Nebeišgirstu. Nebeišgirstu nuo tada kai įžengiau į suaugusiųjų pasauly, t.y. baigiau mokyklą. Mokykloje iš manęs tyčiojosi. Tai nebuvo pastovus dalykas. Tačiau kiekvieną epizodą, sakinį, žmogų, ašarą - atsimenu kuo puikiausiai. Negaliu paleisti tuo prisiminimų. Todėl vis dar jaučiu begalinę įtampą būdama tarp žmonių. Man sunku socializuotis visomis prasmėmis. Ką jau kalbėti apie ėjimą į pasimatymus. Jaučiuosi labai kvailai suvokdama, kad sulaukusi daugiau nei dvidešimties, dar nebuvau nei vienam. Bet kokį dėmesį nukreiptą į mano pusę iš priešingos lyties, aš suvokiu kaip patyčias, pajuoką. Eiti į susitikimus negaliu. Nebent kai numesiu dvidešimt kilogramų. Visada taip sakau sau.
Pagalvojus nebeatsimenu laikų, kai nekovojau su savo svoriu. Tikrai jaučiuosi blogai, dažnai nieko nenoriu nei valgyt, nei gyvent, tiesiog žiūrėti į sieną ir suprasti, jog esu nereikalinga, nesu verta gyvenimo. Kitais atvejais renkuosi valgyti iki tol kol pasidaro bloga. Norisi viską išvemti, tačiau turiu tokią problemą, jog man niekaip nepavyksta. Esu išbandžius tikriausiai visus įmanomus būdus. Po paskutinio - šilto vandens su labai dideliu kiekiu druskos, vakarą teko praleisti ant vonios grindų nuo neapsakomo pykinimo. Man gėda.
Neatsimenu, kada žiūrėjau į veidrodį ir galvoju, kad aš esu gražus žmogus. Kai aš žiūriu į veidrodį matau storas šlaunis, pilvą, matau pagurklį, matau storą žmogų. Suvokiu, jog nekenčiu to žmogaus, kurį matau veidrodyje, dažnai bandau save nuteikti, jog ten nesu aš. Aš įkalinta. Įkalinta neapykantoje, kompleksuose, kuriuos suformavo visuomenė ir kiekvienas iš tų veidų, kuriuos prisimenu kiekvieną dieną. Aš bijau ir tai trukdo man gyventi.
Man jau virš 20 metų. Tačiau vis dar negaliu praeiti pro žmones nenuleidusi akių. Negaliu praeiti pro grupelę stovinčių žmonių, negalvodama apie tai, ką jie galvoja, ar bent aš taip įsivaizduoju, apie mano išvaizdą – apie tai kokia aš bjauri, visada įsitempiu bijodama sulaukti nors menkiausio žodžio.
Nebeišgirstu. Nebeišgirstu nuo tada kai įžengiau į suaugusiųjų pasauly, t.y. baigiau mokyklą. Mokykloje iš manęs tyčiojosi. Tai nebuvo pastovus dalykas. Tačiau kiekvieną epizodą, sakinį, žmogų, ašarą - atsimenu kuo puikiausiai. Negaliu paleisti tuo prisiminimų. Todėl vis dar jaučiu begalinę įtampą būdama tarp žmonių. Man sunku socializuotis visomis prasmėmis. Ką jau kalbėti apie ėjimą į pasimatymus. Jaučiuosi labai kvailai suvokdama, kad sulaukusi daugiau nei dvidešimties, dar nebuvau nei vienam. Bet kokį dėmesį nukreiptą į mano pusę iš priešingos lyties, aš suvokiu kaip patyčias, pajuoką. Eiti į susitikimus negaliu. Nebent kai numesiu dvidešimt kilogramų. Visada taip sakau sau.
Pagalvojus nebeatsimenu laikų, kai nekovojau su savo svoriu. Tikrai jaučiuosi blogai, dažnai nieko nenoriu nei valgyt, nei gyvent, tiesiog žiūrėti į sieną ir suprasti, jog esu nereikalinga, nesu verta gyvenimo. Kitais atvejais renkuosi valgyti iki tol kol pasidaro bloga. Norisi viską išvemti, tačiau turiu tokią problemą, jog man niekaip nepavyksta. Esu išbandžius tikriausiai visus įmanomus būdus. Po paskutinio - šilto vandens su labai dideliu kiekiu druskos, vakarą teko praleisti ant vonios grindų nuo neapsakomo pykinimo. Man gėda.
Neatsimenu, kada žiūrėjau į veidrodį ir galvoju, kad aš esu gražus žmogus. Kai aš žiūriu į veidrodį matau storas šlaunis, pilvą, matau pagurklį, matau storą žmogų. Suvokiu, jog nekenčiu to žmogaus, kurį matau veidrodyje, dažnai bandau save nuteikti, jog ten nesu aš. Aš įkalinta. Įkalinta neapykantoje, kompleksuose, kuriuos suformavo visuomenė ir kiekvienas iš tų veidų, kuriuos prisimenu kiekvieną dieną. Aš bijau ir tai trukdo man gyventi.
Gal todėl ir sugalvojau rašyti mini blogą, kad sugebėčiau dalintis mini pergalėmis, mini griūtimis, mini mintimis, pamąstymais. Tai ne vienintelės problemos su kuriomis aš kovoju, gydausi, bet man dažniausiai rašymas yra pati geriausia terapija.
Izabelė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą