pradžia

Ar žinote, ką reiškia kaupti emocijas? Nekalbu apie tam tikrą kartą užgniaužtą pyktį, agresiją, ar norą kažkam spirti. Būna ir taip. Bet ar žinote kaip sunku viską – meilę, pyktį, nerimą, liūdesį, džiaugsmą, vienatvę, baimę, euforiją, nuostabą, kaupti savyje iki tol, kol vieną akimirką nebegali. Nebegali kvėpuoti, nebegali kontroliuoti savo veiksmų. O svarbiausia pradedi bijoti savęs. Bijoti to, ką gali padaryti sau.

Ir kaip suku pripažinti tai - kad tau reikia pagalbos? Kad nei viena perskaityta knyga, straipsnis – nebepadės tau? Nors kankinaisi jau daugiau nei pusę metų nuo labai prastų emocijų, įvairių minčių, nenoro keltis iš lovos. Jautei, kad prarandi save, kad gyvenimas slysta iš rankų. Bet tuo metu net nenorėjai sau padėti, jautei, kad tai yra tavo pačios kaltė. Juk kodėl aš negaliu šypsotis? Kodėl negaliu pakilti iš lovos pilna jėgų ir gerų emocijų. Kodėl negaliu būti NORMALI? Kodėl neturiu svajonių, kodėl negalvoju apie ateitį?

Ir vienu metu, vieną vakarą kažkas trūko. Supratau, kad viskas. Arba aš kažkur kreipiuosi pagalbos arba viskas baigsis. Kad ir kaip, atrodo, gėda pripažinti žalojau save – paprastu smeigtuku, braižiau riešus. Man taip palengvėdavo, jog galėdavau įprasminti/suteikti pavidalą tam skausmui, kurį jaučiau viduje, toms visoms mintims, tiems panikos priepuoliams. Bet kažkuriuo metu supratau, jog viskas, kad mintys, jog įskaudinčiau begalę žmonių pasirinkdama pabaigą, mane paliks ir kiek kartu esu praverkus ant grindų gulėdama su sauja tablečių.

Kodėl? Tikriausiai į šį klausimą atsakymo ieško kiekvienas – sergantis, laimingas ir t.t. Tikriausiai viskas prasidėjo tada kai mes gimėm, mes buvom užprogramuoti tokioms būklėms, mūsų tėvai, aplinka, media tas programas pildė ir štai visi mes turim vienokį ar kitokį rezultatą.

Norėčiau turėti kitokį rezultatą, norėčiau, jog tas rezultatas manęs nekankintų kiekvieną dieną. Norėčiau būti laisva, gyventi tokį gyvenimą kaip kiekvienas iš mūsų. Tai va, sakiau, jog niekad gyvenime nesilankysiu psichologus/psichiatrus/psichoterapeutus, nes jaučiau, kad negaliu. Visada žinojau, kad man reikia, žinojau, kad taip gyventi nėra normalu, bet bijojau, maniau, jog man bus per sunku, negalėsiu kalbėti tiesios.

Gal iš dalies ir buvau teisi. Tačiau šių metų rudenį, likus lygiai penkioms dienoms iki mano gimtadienio, aš nuėjau pas psichiatrą. Kodėl būtent tada? Supratau, jog viskas nebegaliu. Turiu vienaip ar kitaip užbaigti tą būseną, kaupėsi suicidinės mintys, taip ne pirmą kartą, bet pradėjau realiai suprast, kaip noriu mirti, parašiau dar vieną atsisveikinimo/prašymo laišką, maldaudama mane supančių žmonių manęs suprasti ir duoti leidimą viską pabaigti.

Eidama į nervų ligų kliniką jaučiau kaip pasaulis byra iš po mano kojų. Ėjau viena. Jaučiausi tokia viena, tokia ligota, tokia vieniša. Verkiau ir negalėjau sustot. Širdis mušė daugybė kartų. Dar nesklandumai atėjus be siuntimo, mokamos konsultacijos – viską pablogino ir visai išmušė iš vėžių. Paskui laukimas prie gydytojos durų. Ilgai, drebančia širdimi, akimis pilnomis ašarų. Kurios tarsi materializavo mano jaučiamą neviltį, vienatvę.

Gydytojos išvaizda labai nustebino, pradėjau koncentruotis į jos nežmoniškai sukeltus plaukus, dažytus juodai ir keistą manierą. Supratau, kad ji jau man nepatinką. O dar įėjus į kabinetą buvo ir rezidentas. Toks iš paveiksliuko. Gražus ir viska garsiai konspektuojantis į kompiuterį. Tokia tvarka. Bet ar galit įsivaizduoti, kai tavo balsas dreba negalint išreikši to, kas vyksta su tavim, ir plius tu dar jautiesi kaip tardymo kameroj, kur kažkas kiekvieną tavo žodį interpretuoja ir užrašinėja. Tuk tuk tuk. Klink klink.

Smūgis po smūgio. Siūlymas gultis į stacionarą. Liepimas gultis į stacionarą. Stringantys žodžiai. Byrančios ašaros. Ir tas klink klink klink. Buvo sunkiausios minutės mano gyvenime. Vėliau mane užrašė psichoanalizei ir likau koridoriuj laukt. Su daug minčių ir vėl gi viena. Baimė. Viską persmelkianti baimė.

Analizė buvo ne tokia gąsdinanti. Tačiau priverčianti labai daug susimąstyti. Kas yra tavo mylimiausias žmogus? Kaip manai kieno tu esi mylimiausias žmogus? O kokia tu esi -iausia šeimoj? Ir panašiai. Žiauriai liūdna, bet aš neturėjau atsakymų į šiuos klausimus. Ir tada dar labiau supratau, kokia esu pasimetus šitam gyvenime, kokia esu viena.

Psichologė mane grąžino į realybę pasakydama, kad rytoj daktarė man išrašys AD ir prasidės gydymas. Dar vienas smūgis. Išėjau iš klinikos su slystančia žeme iš po kojų, viskas griuvo, viskas slydo. Nemačiau kelio, viskas buvo susilieję.

Izabelė