nesibaigiantis ratas

Šiandien pirmą kartą savo gyvenime bėgau paplūdimiu. Nežinau kodėl, bet rodos visas pasaulis priešinosi mano sprendimui užsimauti bėgimo batelius. Buvo pirma dieną kuomet dieną išėjus pasivaikščioti rankos, rodos, sustingo į trapų ledą. Vėjas stiprėjo, ne tik pūsdamas iš galvos neigiamas mintis, bet ir priversdamas virpėti kiekvieną kūno kvadratinį centimetrą.

Aš bijojau. Bijojau, kad po mėnesio pertraukos bus sunku. Bijojau, kad bėgant smėliu labai greitai pavargsiu ir pasiduosiu, be tų norimų penkių ,,kilų‘‘(km). Bet aš apsimoviau sportinius batelius ir pradėjau bėgti. Iš karto pradėjau justi savo dešinį kelį, bet greitai sutelkiau mintis į manęs laukiančią jūrą. Ir bėgau. Nesustojau. Kojos smigo į smėlį. Aš rėkiau, dainavau. Mėgavausi tikru kontaktu su jūra. Buvome tik dviese, kitiems tikriausiai buvo per sunku priimti ją tokią. Bet aš nebijojau netobulos jūros. Man nerūpėjo, jog ji šiandien bangavo kitaip nei saulėtomis dienomis. Aš ją priėmiau tokią, kokia ji yra, ir ji būdama savimi, man buvo nuostabiausias dalykas.

Penki kilometrai ištirpo. Grįžau bėgdama pušynu ir kuo giliau kvėpuodama gaiviu, druskos prisotintu oru. Tikriausiai visi žinot, kad tas jūros ir pušyno kvapas yra stebuklingas, ir, jog jo su niekuo nesumaišytum. Nežinau... aš mielai pirkčiau jūros kvapo kvepalus.

Ir kai sustojau laikrodžiui supypsėjus penkis kilometrus – sutrikau. Kodėl aš gebu priimti jūrą, tokią, kokia ji yra. Kodėl man tai padaryti yra taip lengva su jūra, bet niekaip nepavyksta su savimi. Kodėl aš pažiūrėjus į veidrodį dažnai pasišlykščiu. Kodėl man taip sunku atrasti tikrą ir artimą ryšį su savo kūnu. Kodėl man nepavyksta jo mylėti? Tokio, koks yra.

Man taip pasidaro nesmagu, kai suprantu, jog net ir bėgimas, man labiau yra priemonė kovoti su savo kūnu, nei atsipalaidavimas. Nors bėgant aš tikrai jaučiuosi nuostabiai, pabėgiojus gaunu begalę gerų emocijų, išbėgioju pyktį ir visą kitą gyvenimo vėmalą. Man tikrai be galo patinka bėgioti. Bet aš noriu būti visiškai atvira ir nuoširdi - aš nebėgiočiau, jei negalvočiau, jog tai gali nors truputėlį pakeisti mano kūną. Aš galėčiau meluoti, jog bėgioju tik dėl gerų emocijų. Bet nenoriu. Tik ne čia.

Ir kodėl. Kada į mano galvą atėjo mintis, kad kažkas su mano kūnu ne taip? Ir vėlgi, aš taip norėčiau pameluoti sau, jog tokios mintys atsirado tik mokykloje sulaukus patyčių. Bet čia ir yra skaudžiausia. Tikriausiai aš pagalvojau, jog kažkas ne taip sulaukus nekaltos replikos iš savo artimiausio, ar bent tokiu turėjusio būti, žmogaus – mamos. Aš negaliu tiksliai pasakyti, kokia buvo pati pirma frazė – galbūt paskatinimas mažiau valgyti, galbūt pasiūlymas įtraukti pilvą, bet ta frazė buvo pradžia. Pradžia nuolatinio kovojimo su savimi.

Nevalgysiu po šešių. Nevalgysiu miltinių produktų. Nevalgysiu saldumynų. Išvemsiu. Jokio glitimo. Mėnesis be cukraus. Savaitė be maisto ir vandens. Savaitė, kai tu vaikštai tik dėl to, kad tau lašina lašelinę su skysčiais. Savaitė, kai rodos nualpsi po kiekvieno žingsnio. Savaitė kai tau pirmą kartą stato lašelinę į plaštakos venas, nes kitur jų niekur nebesimato. Kas dar? Kas toliau? Kur riba?

Aš neskaičiuoju, bet berods jau keturi metai, kai esu vegetarė. Dabar aš taip maitinuosi dėl etinių, ekologinių, moralinių priežasčių. Bet man taip gėda pripažinti, jog viskas prasidėjo nuo to – jog aš pagalvojau, jog atsisakius mėsos, pavyks numesti svorio. Čia tikriausiai yra pirmas kartas, kai aš tai pripažįstu garsiau nei savo galvoje.

Treniruotės. Sekinančios. Tikriausiai, kažkas esate girdėję apie ,,Insanity‘‘ programą. Aš su ja kankinausi pusantro mėnesio. Tik vieną dieną per savaitę buvo galimą ilsėtis, visas kitas dienas – nežmoniško intensyvumo kardio treniruotės. Rezultatai matėsi, jie buvo čia ir dabar. Bet man buvo taip sunku. Kartais galvodavau, jog mano širdis sustos. Kad mano galva plyš. Ir vis tiek. Kankinausi.

Dėl ko? Dėl tos suknistos ir niekaip nepasiekiamos tobulybės. Tas visas kūno kultas, kuris mane ir daugelį kitų yra taip giliai įtraukęs į nesustojantį ratą. Kaip jį sustabdyt?

Tobulybė yra liga. Taip dainuoja ir Beyonce (Pretty Hurts).

Izabelė

viltis

Mano mėgstamiausio filmo – mėgstamiausi žodžiai. Įkvepiantys. Motyvuojantys. Guodžiantys. Apkabinantys. Hope is a good thing. Maybe the best of things. And no good thing ever dies.

Aš labai stengiuosi kasdien nepamiršti šių žodžių, o kitaip neprarasti vilties. Viskas įmanoma. Jei to nori, ir dėl to kovoji. Tik, kodėl taip dažnai aš tai pamirštu? Kodėl neprisimenu tais sunkiais vakarais, kai trūksta oro ir jo nesinori. Kai, rodos, pagaliau šiek tiek pasipildę ašarų liaukos, vėl išsenka. Vėl lieka tuščios.

Tokiais vakarais, kai atrodo viskas baigta, pasiduosiu, pavargau kovoti, pavargau gyventi. Išeinu vaikščioti. Vaikštau ratais, mažomis gatvelėmis, kartais nueinu iki bažnyčios, kartais iki tilto, man patinka stebėti tą nesibaigiantį eismą, šviesas, grūstis. Iš tikrųjų šiuo metu ganėtinai dažnai pasvarstau, gal vertėtų apsilankyti bažnyčioj. Dėl ten kartais atrandamos ramybės. Galbūt valanda praleista tylint ir klausant kažkieno žodžių – man praverstų. Gal išgirsčiau save. Savo tylųjį aš, kurį tiek metų buvau užgožusi. Būtent tos bažnyčios nuotrauką ir prisegu, tąnakt ji atrodė gan kraupiai, dangus buvo keistas. Jis lyg norėjo man kažką pasakyti, tačiau aš tik pasigarsinau ausinukus ir nuleidau akis žemyn.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog man padėti gali – tik kuo daugiau veiklos, ir kuo daugiau bendravimo. Tačiau nėra taip paprasta. Ypač su antru dalyku. Toks jausmas, jog šiuo metu praradau visus draugus. Nors ir ne tiek daug jų ir beturėjau. Tiesiog kartais taip trūksta žmogaus su kuriuo galėtumėm sužaisti paprastą stalo žaidimą ar kažką panašaus. Man tokie dalykai padėtų. Tikriausiai per daug atstūmiau žmonės.

Iš tikrųjų kartais jaučiuosi ego centriška ir savanaudiška. Tikriausiai, tokia ir esu. Viskas sukasi apie mane. Tiesiog man taip blogai, jog, grįžus namo gaunu pernelyg daug dėmesio. Valgyk, šypsokis, ar tau viskas gerai. Daugiau nieko negirdžiu. Nenoriu kalbėti apie save, bet viskas sukasi aplink mane. Ir vis tiek aš jaučiuosi vieniša. Man nereikia dėmesio dėl to, kaip jaučiuosi. Man tiesiog reikia bendravimo, paprasto, lyg man viskas būtų gerai.

Tada pagalvoju, o ar aš pasidomiu žmonėmis? Dabartinėje savo situacijoje visada koncentruojuosi į savo jausmus/emocijas ir išgyvenimus. Pamirštu kitus žmones. Man visi aplink atrodo laimingi ir sveiki. Tik aš viena kenčiu. Visi gali šypsotis, o man niekaip nepavyksta. Tada tikrai sakau sau - ,,sustok, ne viskas sukasi apie tave‘‘. Tačiau vis tiek. Susitikus su žmogumi aš negaliu normaliai bendrauti, aš nesijaučiu sveika tam. Nesijaučiu pasiruošus.

Kažkoks minčių kratinys tikriausiai, bet. Nežinau. Aš noriu žmonių, man jų reikia. Tačiau kita vertus, kartais norisi rėkti, jog visi nuo manęs atstotų su tais klausimais. Man viskas gerai. Tai kas, kad rėkiu, mirštu viduje. Leiskit nors akimirką man pabūti sveika! Pamiršti apie savo diagnozę, pamiršti, jog su manim kažkas ne taip. Pamiršti, jog aš ,,sugadinta‘‘, kitokia.

Ir grįžtant prie citatos. Aš noriu neprarasti vilties. Bet tai yra beproto sunku. Kartais per sunku. Viskas pasidaro juoda ir, atrodo, jog niekada nepašviesės. Neprasisklaidys kaip ir tos nakties debesys. Niekada niekas nepasikeis. Trys neiginiai vienam sakiny. Sakyčiau – neblogai. Kažin ką pasakytų mano lietuvių kalbos mokytoja.

Kaip keista, jog man tai visiškai nerūpi.

Bet viltis iš tikrųjų pats geriausias dalykas. Taip norėčiau, jog ji nepaliktų manęs. Apkabintų sunkiais vakarais ir sakytų ,,viskas kažkada bus gerai‘‘. Aš tikiu, kad gali būti gerai. Bet šiuo metu, rodos, prireiktų stebuklo, jog kažkas pasikeistų. Atrodo, neįmanoma.

Bet aš viliuosi. Viskas bus.

Izabelė

bėgiai

Aš taip seniai norėjau kažką parašyti. Turėjau ir laiko ir vietos. Tačiau nežinojau, ką. Nors gyvenime vyko daug dalykų – negalėjau išskirti nei vieno. Neradau minties, kuri mane užkabintų ir įkvėptų rašyti. Nes man taip dažniausiai ir būna, kartais užtenką perskaityti žodį, mintį, išgirsti garsą, pajusti kažką stipraus. Ir mintys liejasi.

Dabar rašau sėdėdama traukinyje. Nežinau, žvilgtelėjau į bėgius, besisukančias ir nerandančias, kur nusileisti, snaiges ir išsitraukiau sąsiuvinį ir plunksnakotį, kuriuos visada nešiojuosi su savimi. Gaila tačiau pasirodo kapsulė buvo pasibaigus, tad teko išsitraukti paprastą tušinuką. Tikriausiai keista skaityti apie tai kuo ir ant ko rašau, nes jūs matote tik virtualias raides, skiemenis, žodžius, sakinius, pastraipas, tekstus. Galbūt net logiškai galvojote, jog aš rašau tiesiai į virtualų pasaulį – tai ne, man patinka ,,old school‘‘ rašymas, kartais net ant servetėlės – kad mintis nepabėgtų.

Aš vis dar skęstu savo būsenoje. Kartai net nepradėjus temti – apsivelku pižamą ir guliu. Kartais tyloje ir tamsoje, kartais su melancholiška muzika bei girliandos, žvakių šviesomis. Aš daugelio dalykų nesuprantu savyje. Bet suprantu, jog laukiu neįmanomo – žmogaus, kuris ištiestų man ranką, aš norėčiau į ją įsikabinti ir jis mane ištrauktų iš duobės, kurioje dabar esu. Žinau tai naivu, nes tai AŠ turiu kovoti ir bandyti lipti. Tačiau tai yra labai sunku daryti vienam. Nors kaip vienas žmogus pasakė – aš pati apsistatau sienom. Žinau tai ir nieko negaliu pakeisti. Ir tai yra labai skaudu. 

Aš norėčiau, kad būtų kitaip, norėčiau būti atvira pasauliui, žmonėms. Norėčiau galėti ir mokėti įsileisti žmones, kad ir nedaugelį, tarp tu tvirtų sienų. Aš atstumiu visus, nesirenku – šeimos narius, draugus, pažįstamus. Aš nenoriu, kad jie mane matytų tokią – pažeidžiamą, nenoriu, kad jie gailėtųsi manęs. Nenoriu. Ir tai mane taip graužia iš vidaus. Tai mano problemos, o aš taip norėčiau, kad kažkas padėtų jas nešti. Pasidalinti krūvį nors šiek tiek.

Kartais sakau, jog man nereiktų vaistų. Galbūt net pasveikčiau(jei tai apskritai įmanoma), jei tik turėčiau žmogų, kuris kiekvieną dieną mane apkabintų, kuris nenorėtų manęs paleisti. į kurį galėčiau atsiremti, nors šiek tiek. Ir taip pat apkabinti. Į kurio petį atsirėmus galėčiau užmigti. Kuris mane apkabintų, tais baisiais ilgais vakarais. 

O grįžtant į realybę – vieną penktadienio vakarą nustebinau pati save. Vienas vaikinas, su kuriuo bendravau virtualiai pora dienų(!!!), tačiau atvirai, kaip ir visada, tiesiog parašė ..po velnių gal ir per anksti, bet imk mano ranką‘‘. Šio teksto dalimi jūs iš viso nepatikėsit. Bet mes susitikom tą vakarą. Taip ta pati aš, kuri atstumia visus žmones. Net tuos, su kuriais virtualiai bendrauja daugiau nei du mėnesius. Ir ką? Vakaras buvo nuostabus. Nuotaika ta dieną pasiekusi atrodo dugną, pakilo į normalų lygmenį jaučiausi žmogumi, normaliu žmogumi, aišku dar jo paruošta nuostabi kava prisidėjo. Labai bijojau, kad po to vakaro bus kaip visada. Grįžimas į realybę – kritimas atrodo į dar didesnę duobę – vienatvę, savigraužą, ir taip toliau.

Tačiau šį kartą taip nėra. Prisimenu tą vakarą ir nusišypsau. Išgirstu tą vakarą klausytą muziką – nusišypsau. Užuodžiu kavą – nusišypsau. Nežinau, kodėl šį kartą viskas kitaip. Nežinau. Nežinau, ar dar susitiksime kada, nežinau, ar to noriu. Tačiau vėlgi ši nežinomybė man nesukelia baimių ar kitų neigiamų emocijų. Tik gera žinoti, kad kažkas gali nutikti, arba ne. 

Traukinys tai pagreitėja, tai sulėtėja. Kaip ir mūsų gyvenimas. Tiesa man tuos sulėtėjimus, labai sunku išverti, ir dabar perkeldama šį įrašą į virtualią erdvę esu tame ,,sulėtėjime‘‘. Man neužtenka jėgų paimti knygos į rankas. Ir nežinau, kodėl. Man nepavyksta valgyti normaliai. Dažnas dienas prabadauju. Bet nuo to jaučiuosi geriau. Žinau, kad tai yra blogai. Bet aš laukiu žmogaus, kuris sugriaus mano sienas. Laukiu neįmanomo. Klaidžiodama vakarais mažomis, tamsiomis gatvelėmis, žiūrėdama į dangų ir ieškodama atsakymų į begalę klausimų. 

Izabelė